Rūšių parinkimas tarpueiliams vynuogynuose ir vaismedžių soduose

Diegiant žydinčią tarpueilių augmeniją, galima rinktis iš esamų komercinių mišinių arba sudaryti mišinį, specialiai pritaikytą konkrečiai vietovei ir poreikiams. Tokiu atveju labai svarbu pasirinkti tinkamas rūšis.

Reikia atsižvelgti į keletą savybių, tačiau pagrindinis reikalavimas – kad jos netrukdytų žemės ūkio gamybai. Šiuo atžvilgiu pagrindinės savybės yra rūšies aukštis ir gebėjimas padengti dirvą. Sėjamos rūšys turi sugebėti slopinti daugumą piktžolių, nesukeldamos pernelyg didelės konkurencijos pasėliams.

Jei siekiama mišinio, kuris veiks įvairiomis aplinkybėmis, reikalingos natūraliai paplitusios, įvairiomis sąlygomis prisitaikančios rūšys. Tokios rūšys didžiojoje dalyje vidutinio klimato Europos yra baltasis dobilas (Trifolium repens), raudonasis dobilas (Trifolium pratense), paukščių kojelė (Lotus corniculatus), siauralapis gysločio (Plantago lanceolata), juodasis medikas (Medicago lupulina), karūninė vikė (Securigera varia) arba laukinė morkė (Daucus carota).

Šios rūšys dažnai auginamos kaip pašariniai arba vaistiniai augalai ir yra lengvai prieinamos už priimtiną kainą. Tačiau iš biologinės apsaugos perspektyvos gali būti patartina sėti ekotipus.

Kadangi žolės pagrindu sudaryti mišiniai kartais gali sukelti pastebimą konkurenciją vynuogynams ar vaismedžiams, naudojamos žolės rūšys turi būti atidžiai atrinktos. Pirmenybė teikiama kupstines žoles, pasižyminčias gana mažu augimo intensyvumu.

Be rūšių atrankos, svarbus yra ir skirtingų gyvavimo ciklų santykis. Trumpalaikių (vienmečių ir dvimečių) rūšių vaidmuo – užtikrinti augmenijos vystymosi kontrolę iškart po sėjos.

Daugiamečios rūšys užtikrina dangos kultūrų augmenijos ilgaamžiškumą vėlesniais metais. Norint tai pasiekti, trumpalaikių rūšių dalis paprastai turėtų sudaryti 20–40 %, priklausomai nuo vietovės ypatybių.