Pupiniai XXI a. Europoje: kokią vietą jie užima dabartinėse ir būsimose žemės ūkio bei maisto sistemose? Kokie nauji iššūkiai kyla moksliniams tyrimams?

Nuo 1950-ųjų prasidėjęs žemės ūkio intensyvinimas iš esmės lėmė ankštinių augalų auginimo mažėjimą – šiandien jie sudaro mažiau nei 3 % pagrindinių Prancūzijos ir Europos kultūrų. Vis dėlto ankštiniai augalai turi keletą privalumų: (i) kaip augalinio baltymų šaltinis žmonių ar gyvulių mitybai, (ii) kaip augalai, fiksuojantys azotą iš oro, todėl reikalaujantys mažiau azoto trąšų, ir (iii) kaip kultūros, padedančios įvairinti auginimo sistemas. Sėklinių ir pašarinių ankštinių augalų gamybos sistemų Prancūzijoje analizė rodo, kad įvairūs veiksniai, stabdantys šių kultūrų įtraukimą, yra susiję su vyraujančios žemės ūkio socialinės ir techninės sistemos „užsiblokavimo“ procesu. Tačiau ankštiniai augalai galėtų atlikti svarbų vaidmenį agroekologiniame perėjime prie tvaresnių žemės ūkio, maisto ir energetikos sistemų. Ekonominis požiūris, grindžiamas daugiapakopiu perėjimo teorijos metodu, leido nustatyti būdus, kaip pašalinti šiuos apribojimus ankštinių augalų gamybai. Remiantis šia analize, buvo nustatytos keturios pagrindinės mokslinių tyrimų klausimų grupės, susijusios su (i) „užrakinimo“ veiksnių analize ir pereinamojo laikotarpio svertų, skatinančių perėjimą prie sistemų, kuriose naudojama daugiau ankštinių augalų, identifikavimu, (ii) naujų ir įvairių ankštinių augalų rinkų identifikavimu tvarioje maisto grandinėje, (iii) ankštinių augalų teikiamų ekosisteminių paslaugų vertinimą ir gerinimą auginimo sistemų ir teritorijų mastu, ir (iv) ankštinių augalų auginimo optimizavimą, taikant visapusišką ekologinio intensyvinimo požiūrį.