Standartinių duomenų perdavimo tvarkos, susijusios su elektroniniu galvijų identifikavimu, parengimas

Nuo 2005 m. valdžios institucijos pripažino elektroninio identifikavimo kaip oficialaus galvijų identifikavimo perspektyvą, o 2011 m. šis projektas buvo sėkmingai įgyvendintas. Projekto tikslas buvo suderinti lauke surinktų duomenų, susietų su nuskaitytu elektroniniu numeriu, perdavimą į bendrą informacinę sistemą (GIS, BDNI arba sveikatos duomenų bazę). Buvo išnagrinėtos visos galimos taikymo sritys (sėklinimas, IPG ir kt.), tačiau galiausiai keitimosi duomenimis standartai buvo nustatyti tik pieno ir mėsos produktyvumo kontrolei, kur tai buvo naudinga. Duomenų mainai apima duomenis, gaunamus iš kolektyvinių informacinių sistemų arba siunčiamus į jas: vienu atveju – duomenis apie gyvulį ir jo laikymo vietą, kitu atveju – našumo rodiklius. Pasiūlymai dėl duomenų perdavimo standartų, kuriuose naudojamas oficialus elektroninis identifikatorius, buvo parengti bendradarbiaujant su atitinkamomis nacionalinėmis profesinėmis federacijomis bei įrangos ir programinės įrangos gamintojais: gyvojo svorio duomenys, pieno našumo vertinimas naudojant melžimo robotą ir elektroninius pieno skaitiklius. Sunkumas yra tas, kad reikia pereiti nuo elektroninio identifikavimo bandos viduje (naudojant gyvulio darbo numerį) per kiekvieno gamintojo nuosavas sistemas prie oficialaus RFID skaitymo (unikalus 15 simbolių numeris, susidedantis iš šalies kodo ir 12 simbolių nacionalinio kodo) ir standartinį duomenų perdavimą į gyvulių augintojo bei bendras duomenų bazes. Tik taip išnaudojant oficialią RFID technologiją galima pagerinti surinktų duomenų patikimumą ir užtikrinti gyvulių augintojo nepriklausomybę nuo įrangos ir programinės įrangos gamintojų. Tai apima įvairias sritis – nuo matavimo automatų iki specializuotos programinės įrangos, įskaitant elektroninį duomenų nuskaitymą iš gyvų gyvulių. Todėl dar svarbiau turėti keitimosi duomenimis standartus tarp šių įvairių partnerių, veikiančių visose šalyse ir visų rūšių gyvulių (galvijų, avių, ožkų, kiaulių) atžvilgiu. Buvo užtikrintas tokios organizacijos, galinčios suteikti šiam standartui patikimumą, jį išlaikyti ir skleisti, įkūrimas: Gyvulininkystės instituto atstovas teikia standartų pasiūlymus patvirtinimui ir paskelbimui, viena vertus, nacionaliniu AFNOR lygiu, kita vertus, tarptautiniu lygiu – atitinkamose ISO arba ICAR darbo grupėse. Tuo tarpu (2008–2010 m.) įvyko technologinių pokyčių. Projekte į juos buvo atsižvelgta: zootechninių duomenų jutikliai, galintys įspėti gyvulininkystės ūkio savininką apie gyvulių sveikatos, reprodukcijos ar mitybos problemas; UHF žymių naudojimas kaip galimas papildymas žemų dažnių žymėms, kurios gyvulininkystės srityje buvo pasirinktos dar 1996 m. ir kurių ribos yra gerai žinomos.