Augalininkystės ir gyvulininkystės derinimo sistemos, skirtos veiksmingai panaudoti azotą

Žemės ūkio gamybos sistemos smarkiai intensyvėjo, specializavosi ir susitelkė teritorijose, kurios pačios taip pat smarkiai specializavosi. Ši raida atitiko ekonominę logiką laikotarpiu, kai energijos kainos buvo žemos, o aplinkosaugos klausimai buvo ignoruojami. Šiandien šios teritorijos susiduria su ekosistemų nykimu, vandens ir dirvožemio kokybės pablogėjimu bei biologinės įvairovės mažėjimu. Ypač gyvulių auginimo ir žemės plotų atsiejimas lemia didelius reaktyvaus azoto išmetimus. Mišrios žemdirbystės ir gyvulininkystės sistemos suteikia galimybių padidinti azoto naudojimo efektyvumą žemės ūkio sistemose, optimizuojant ekologines sąveikas ir elementų perdirbimą bei labiau grindžiant gamybos sistemas atsinaujinančių išteklių panaudojimu. Šiame straipsnyje nagrinėjamos galimybės plėtoti novatorišką mišrią augalininkystę-gyvulininkystės plėtros galimybes, leidžiančias apriboti sintetinių mineralinių trąšų naudojimą plačiai taikant ankštinius augalus ir perdirbant gyvulininkystės atliekas, taip pat išsaugoti azotą sistemose pasirenkant sėjomainas, į kurias įtraukiamos pievos ar kiti pašariniai augalai. Šis gyvulininkystės ir augalininkystės tarpusavio papildomumas turi būti siekiamas įvairiais organizaciniais lygmenimis – nuo atskiro ūkio iki bendradarbiaujančių ūkių grupės, regioniniu ar net nacionaliniu mastu.