Kokios pašarinės ankštinės kultūros (rūšys ir veislės) ir kokie auginimo būdai padėtų padidinti žolėdžių gyvulių auginimo ūkių baltymų savarankiškumą?

Aukštos kokybės baltymų tiekimas yra būtinas atrajotojų augimui ir produktyvumui. Daugelis pašarinių ankštinių augalų rūšių, prisitaikiusių prie vidutinio klimato, pasižymi dideliu baltymų gamybos potencialu net ir nenaudojant sintetinių azoto trąšų. Produktyviausios ir dažniausiai naudojamos rūšys, pavyzdžiui, liucerna ir dobilai, pasižymi dideliu baltymų skilimu prieskrandžyje, o tai trukdo gyvuliui juos įsisavinti. Kitos rūšys – loterija, esparcetas, koronilė – gamina kondensuotus taninus, kurie leidžia sumažinti šį skilimą. Atsižvelgiant į gana ribotas genetinio tobulinimo galimybes, techniniai ar agronominiai sprendimai gali maksimaliai padidinti baltymų panaudojimą atrajotojų organizmuose: technologiniai apdorojimo būdai, tokie kaip džiovinimas, mišrios kultūros, kuriose auginamos kelios rūšys, siekiant atkurti baltymų ir energijos pusiausvyrą racione, leidžiančią geriau įsisavinti baltymus, ir, galiausiai, taninų turinčių ankštinių augalų įtraukimas į racioną – juos įtraukiant į mišrias kultūras arba pridedant prie raciono. Apibendrinant, šie pašariniai ankštiniai augalai suteikia realias galimybes padidinti atrajotojų gyvulių ūkių baltymų savarankiškumą.