Fosforo trąšų naudojimo valdymas: nuo tręšimo principų iki vis retėjančio išteklio tvaraus valdymo

Fosforas (P) yra ne tik augalams būtina maistinė medžiaga, bet ir potencialus vandens ekosistemų teršalas bei vis retėjantis neatsinaujinantis išteklius. Nuo 1990-ųjų, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, skatinančias ūkininkus mažinti gamybos sąnaudas, pasiekta pažanga fosforinių trąšų naudojimo srityje lėmė žymų mineralinio fosforo naudojimo sumažėjimą. Prancūzijos dirvožemių fosforo balanso perteklius sumažėjo nuo +18 kg P/ha 1990 m. iki +4 kg P/ha 2006 m. Tuo pačiu metu pasiekta pažanga nuotekų surinkimo, valymo ir defosfatavimo srityse lėmė pastebimą vidaus vandenų būklės pagerėjimą fosforo atžvilgiu, tačiau tarp regionų išlieka dideli skirtumai. Perspektyva, kad sedimentinės kilmės fosforo ištekliai taps vis retesni, šiandien verčia svarstyti scenarijų, skatinančių šio elemento perdirbimą, parengimą. Šiuo požiūriu gamybos sistemų ir regionų specializacija, kai gyvulininkystės ir augalininkystės zonos yra geografiškai atskirtos, trukdo užtikrinti tvaresnį šio išteklio valdymą.