Sukurti obelų veislių ideotipą, skirtą agronomiškai našiesiems ir mažai išteklių reikalaujantiems sodams

Šiuo metu vaisių auginimas susiduria su vis didėjančiu spaudimu, kuris kenkia jo našumui. Reikia pradėti išsamią praktikos pertvarką, sutelkiant genetikų ir selekcininkų, agronomų, patologų, fiziologų, modeliavimo specialistų, taip pat socialinių ir ekonomikos mokslininkų bei sodininkystės sektoriaus atstovų kompetencijas. Visų pirma būtina iš naujo apmąstyti veislių ideotipų koncepciją, taikant holistinį požiūrį, pagal kurį veislė įtraukiama į savo aplinką, kuriai taikomos auginimo praktikos bei įvairūs apdorojimo ir tvarkymo būdai, sudarant sudėtingą sąveiką, kurią reikia optimizuoti, siekiant atsakyti į įvairius ekonominius ir aplinkosaugos iššūkius. Šiame straipsnyje bandome išskirti keletą pagrindinių idėjų, kuriomis grindžiami INRA atliekami tyrimai ir kurios leidžia atsižvelgti į tris sudėtingumo lygmenis, į kuriuos reikia atsižvelgti kuriant ideotipus: (i) derinti palankius kelių genų alelius kiekvienam požymiui, (ii) derinti kelis požymius, kurių genetinis determinizmas ar fiziologija gali būti prieštaringi, (iii) ieškoti palankių sinergijų tarp genetinio potencialo, aplinkos poveikio ir auginimo praktikų.