Žemdirbystės praktikų dinamikos poveikis nuolatinės ganyklos augmenijai pereinant prie ekologinio žemės ūkio

Šio tyrimo tikslas – nustatyti žemės ūkio praktikų, taikomų pereinant prie ekologinės žemdirbystės, poveikį pievų žolinės augmenijos sudėčiai, atsižvelgiant į ankstesnes šių sklypų naudojimo praktikas. Praktikų pasekmės vertinamos remiantis augmenijos taksonominėmis (specifinis turtingumas, įvairovė ir tolygumas), funkcinėmis (funkcinių savybių turtingumas pagal kiekvieną savybę) ir agronominėmis (ganyklinė vertė) charakteristikomis. Pievų tipologija, pagrįsta per šešerius metus (5 metai iki perėjimo pradžios ir 1 metai po jos) taikytomis praktikomis, leido mums išskirti 3 klases: vieną, apimančią sklypus, kuriuose paprastai pjaunama du kartus per metus, kitą – sklypus, kuriuose ganymas yra intensyvus, ir paskutinę – sklypus, kuriuose taikomos įvairios praktikos. Šiame darbe parodome, kad pjautos ir mažai tręšiamos sklypų rūšių gausa yra didesnė nei kitų (atitinkamai 23,2, 16,9 ir 17 rūšių), tačiau jų ganyklinė vertė yra mažesnė (atitinkamai 45,9, 66,8 ir 68,6). Šie pjauti sklypai taip pat pasižymi didesne funkcine įvairove nei kiti pagal dvi tiriamas savybes: sėklų pasklidimo būdą ir įsitvirtinimo strategiją pagal Grime. Sklypuose, kuriuose taikomi įvairūs ūkininkavimo metodai, augmenija yra funkciniu požiūriu įvairesnė. Galiausiai, vien tik praktikos nepaaiškina augmenijos skirtumų. Manome, kad augmenijos dinamika po perėjimo prie ekologinio ūkininkavimo tik prasideda, o kraštovaizdžio ypatybės taip pat daro įtaką pievų matricos taksonominei ir funkcinei sudėčiai.